Prasidėjo informacijos rinkimo maratonas.
Labai greitai apsisprendėm bus vieno aukšto. Pagrindinis argumentas - nenorime laiptų. Teko kažkiek pagyventi dviaukščiame name ir pastovus vaikų ganymas, bei lakstymas laiptais ką nors užmiršus miegamajame visiškai nežavi. Be to laiptų įrengimas būna gana nemažas galvos skausmas statybos metu.
Dar vienas dalykas dėl kurio apsisprendėm, jog tai bus dvibutis namas. Kartu įsikurs ir mano tėvai.
Sprendimas priimtas dėl kelių priežasčių:
- Mano tėvai visą laiką svajojo apie gyvenimą name, bet deja nesigavo to pasiekti, o visą savo laiką jie skyrė mums kol buvom mokykloj, universitete ir netgi vėliau įsirengiant butą. Tad tai kaip ir atsidėkojimo žestas. Atskirų namų deja mes finansiškai neišgalėtume pastatyti,
- Tėvai nejaunėja ir negali žinoti kaip susiklostys likimas ir ar neteks prižiūrėti senatvėje, o gyventi vienoje erdvėje(bute, name) su senyvu žmogumi būna ganėtinai varginantis dalykas.
- Realizavus dabar turimus tėvų butą bei kitus nekilnojamus turtus, būtų stipri paspirtis namui.
- Namo išplanavimui iškėlėme vieną esminę užduotį - tėvų ir mūsų terasos neturi būti tiesiogiai matomos, t.y. kad sėdėdami savo terasose mes nematytume vieni kitų. Čia iš patirties, kad ten kur būna skirtingų kartų žmonės retkarčiais kyla kivirčai, tad namas turi būti taip suplanuotas, kad būtų galimybė kurį laiką gyventi viens su kitais nesimatant.